Pasaulinė Alzheimerio diena
„Labas, seneli“, – pasakiau įeidama į sterilų, tačiau keistai paguodžiantį slaugos įstaigos kambarį. Ten jis sėdėjo, tas žmogus, kuris visada buvo iškilminga figūra mano gyvenime, kurį aš išdidžiai vadinau seneliu ir proseneliu savo vienerių metų sūnui. Jis atrodė švelnus ir ramus, atsigulęs ant ligoninės lovos krašto. Koletė, mano pamotė, pasirūpino, kad jis atrodytų geriausiai, bet jo žvilgsnis atrodė tolimas, pasiklydęs mums nepasiekiamame pasaulyje. Su savo sūnumi atsargiai priėjau, nežinia, kaip ši sąveika klostysis.
Bėgant minutėms, sėdėjau šalia senelio ir įsitraukiau į vienpusį pokalbį apie jo kambarį ir per televizorių rodomą nespalvotą vakarietišką filmą. Nors jo atsakymai buvo menki, jo akivaizdoje pajutau paguodą. Po šio pirminio pasisveikinimo atsisakiau oficialių titulų ir kreipiausi į jį jo vardu. Jis nebeatpažino manęs nei savo anūkės, nei mamos kaip dukters. Alzheimerio liga vėlyvoje stadijoje žiauriai atėmė iš jo tuos ryšius. Nepaisant to, viskas, ko troškau, buvo praleisti laiką su juo, būti tuo, kuo jis mane suvokė.
Man nežinant, šis apsilankymas buvo paskutinis kartas, kai mačiau senelį prieš ligoninę. Po keturių mėnesių dėl tragiško griuvimo lūžo kaulai, ir jis pas mus nebegrįžo. Hospiso centras teikė paguodą ne tik seneliui, bet ir Collette, mano mamai bei jos broliams ir seserims tomis paskutinėmis dienomis. Kai jis išėjo iš šio gyvenimo, aš negalėjau nepajusti, kad per pastaruosius kelerius metus jis jau palaipsniui pasitraukė iš mūsų karalystės.
Senelis buvo iškili figūra Kolorado valstijoje, buvęs gerbiamas valstybės atstovas, prestižinis teisininkas ir daugelio institucijų pirmininkas. Mano jaunystėje jis atrodė didelis, o aš vis dar bandžiau naršyti jauname amžiuje, nesiekdamas didelio statuso ar pagarbos. Mūsų susitikimai buvo reti, bet kai turėjau galimybę būti šalia jo, norėjau pasinaudoti proga geriau pažinti senelį.
Alzheimerio ligai progresuojant senelis pasikeitė. Žmogus, žinomas dėl savo puikaus proto, pradėjo atskleisti savo saugomą pusę – savo širdies šilumą. Mano mamos savaitiniai apsilankymai paskatino švelnius, meilius ir prasmingus pokalbius, net kai jo aiškumas sumažėjo ir galiausiai jis tapo neverbalinis. Jo ryšys su Collette išliko nenutrūkęs, kaip matyti iš patikinimo, kurio jis prašė iš jos per mano paskutinį apsilankymą slaugos įstaigoje.
Praėjo keli mėnesiai nuo senelio mirties, ir aš galvoju apie varginantį klausimą: kaip galime pasiekti nuostabių žygdarbių, pavyzdžiui, išsiųsti žmones į Mėnulį, tačiau vis dar susiduriame su ligų, tokių kaip Alzheimerio liga, kančia? Kodėl toks puikus protas turėjo palikti šį pasaulį dėl degeneracinės neurologinės ligos? Nors naujas vaistas suteikia vilčių dėl ankstyvos Alzheimerio ligos, gydymo nebuvimas leidžia žmonėms, tokiems kaip senelis, ištverti laipsnišką savęs ir savo pasaulio praradimą.
Šią Pasaulinę Alzheimerio dieną raginu apsiriboti vien tik suvokimu ir apmąstyti pasaulio be šios širdį draskančios ligos reikšmę. Ar matėte, kaip dėl Alzheimerio ligos lėtai ištrinami mylimo žmogaus prisiminimai, asmenybė ir esmė? Įsivaizduokite pasaulį, kuriame šeimos yra apsaugotos nuo agonijos, stebint, kaip nyksta jų brangūs žmonės. Įsivaizduokite visuomenę, kurioje tokie puikūs protai, kaip senelio, galėtų ir toliau dalytis savo išmintimi ir patirtimi, nepažaboti neurodegeneracinių sutrikimų suvaržymų.
Pagalvokite apie didžiulį poveikį išsaugoti mūsų mylimų santykių esmę – patirti jų buvimo džiaugsmą, neapkrautą Alzheimerio ligos šešėlio. Šį mėnesį būkime pokyčių agentai, remdami mokslinius tyrimus, pasisakydami už didesnį finansavimą ir didindami informuotumą apie Alzheimerio ligos žalą šeimoms ir asmenims.
Kartu galime siekti ateities, kurioje Alzheimerio liga bus įtraukta į istoriją, o mūsų artimųjų prisiminimai išliks ryškūs, jų protas visada šviesus. Kartu galime suteikti viltį ir pažangą, galiausiai pakeisdami milijonų žmonių gyvenimus ateinančioms kartoms. Įsivaizduokime pasaulį, kuriame išlieka prisiminimai, o Alzheimerio liga tampa tolimu, nugalėtu priešu, užtikrinančiu meilės ir supratimo palikimą.